ĮŽANGA
Sau pasakiau taip: tegu susiguli įspūdžiai, mėlynės nuo sumušimų (apie tai vėliau) pakeičia spalvą, nuotykis išsipasakoja tiems, kam įdomu, o jei po savaitės dar sapnuosiu ir bus kam pasakot – parašysiu.
***
Papasakoti apie geriausią savo nuotykį nėra lengva. Gal todėl, kad dabar viskas yra „pats pats“. Norint pritraukti auditorijos, kuriai žinia adresuojama, dėmesį. Aš gi, tokių ketinimų neturiu (kodėl rašau čia, esu sakęs anksčiau), tad manau, būsiu ganėtinai sąžiningas. Taip pat tikiuosi nebūti išvadintas neišprusėliu, kuris „rado čia ką pasakoti“, nes laikas nuo laiko leidžiuosi į šiokias tokias, ne visai standartines avantiūras, tad, lyg ir turiu su kuo palyginti. Nors nuotykių kolekcionieriumi savęs taip pat nesu linkęs vadinti.
APLINKYBĖS
Taip jau susiklostė, kad metinis darbinis susitikimas su regiono vadais bei kai kuriais kolegomis buvo organizuotas Ispanijoje, o tam buvo tam tikros priežastys. Prieš metus, per tokį patį susitikimą, vienas vadovas, neoficialioje aplinkoje (berods, paryčiais) metė tokį iššūkį: darot tam tikrą planą – kitąmet pasimatom darbą derindami su labai kokybišku pasivažinėjimu motociklais (dirbu įmonėje, atstovaujančioje vieną motociklų gamintoją, tad tai yra neatsiejama nuo mano darbo, o ir neoficialioje šio gamintojo politikoje yra įvardinta, kad visi čia dirbantys turi būti praktikuojantys motociklistai – nesvarbu, ar tu dizaineris, ar pardavimų vadybininkas, ar finansų direktorius). Kaip suprantate, metinius tikslus pasiekėm, kad mūsų laukė turas enduro motociklais Ispanijoje.
KOMPANIJA
O jums buvo taip, kad atėjote į vakarėlį ir supratote, kad, na, ne jūsų lygio kompanija susirinkus? Kad taip bus, supratau pakeliui, gūglindamas apie vietą, į kurią mes važiuojame.
Turus organizuojančios kompanijos vadovas bei mūsų pagrindinis vedlys – septynis (!) kartus pasaulio enduro čempionas, keturis – International Six Days Enduro (ISDE, savotiškos enduro olimpiados) nugalėtojas bei begalę kitų titulų turintis lenktynininkas bei jo partneris, keturis kartus Dakaro ralio (nepaminėjau – tiek pat, kaip ir prieš tai minėta persona) dalyvis, du kartus Ispanijos kalnų dviračių čempionas, šiuo metu treniruojantis Hondos komandos „pirmąjį numerį“ Dakare – Chuaną Baredą. Oh, my God… Kaip kiek vėliau sužinojau, su mumis kartu buvo dar viena persona, važiavusi (beje, pabaigusi) Dakaro maratoną bei dar vienas bičas, dabar važiuojantis Europos motokroso čempionate…
VEIKSMAS
Po bemiegės nakties Londone, atvykome, kai visi (be manęs su bendradarbiu, dar buvo šeši „važiuotojai“, tame tarpe mūsų regiono vadovas (važiuojantis greitai visais motociklais), jo asistentas, vienos kaimyninės šalies atstovybės vadas bei trys kiti, dar mūsų nepažįstami vyrai) jau buvo išvažiavę, tad ilgai nelaukę, persirengėm, „ant žirgų“ ir – į kalnus! Motociklai – pernai metų gimimo „endurkės“, man puikiai pažįstamos markės, keturtakčiai, 350 kubinių centimetrų varikliais. O vaizdai! Startavome iš bazės, esančios Fuengiroloje. Pastaroji – miestas Costa del Sol, „Saulėtoje pakrantėje“, tarp Malagos bei Marbelos, Andalūzijoje, Pietų Ispanijoje. Esu buvęs čia ir prieš tai, tad galiu tik patvirtinti – jei tai ne gražiausia vieta žemėje, tai gražiausia Ispanijoje.
Su pagrindine grupe susitikome pietums Marbelos paplūdymyje, o tada prasidėjo…
Vienoje sunkiai nupasakojamo statumo įkalnėje buvo patikrinti mūsų įgūdžiai (pagaliau man pavyko įtikinti, kad prie stalo mano savikritika nebuvo tik kuklumas) ir mes nusprendėme priklausomai nuo kelio sudėtingumo dalintis grupėmis pagal važiavimo lygį bei susitikti aptartose vietose. Tai buvo šaunu. Nesijaučiant nepatogiai, atsirado pasitikėjimas savimi ir pirmosios dienos vakare aš važiavau kaip dievas!
Deja, treniruočių stoka iš manęs atėmė per daug jėgų jau pirmąją dieną ir per vakarienę tą aš pripažinau sau bei kolegoms. Deja, nieks manęs nenorėjo klausyti, visi kartojo „čia gi ne varžybos, mes gi čia easy“. Aha, easy… Kai antrąją dieną „rimtoji“ grupė grįžo iš, anot turų vadovo (dar kartą pažiūrite jo kompetencijas aukščiau) „tikrai ekstremalaus ruožo“, o mes, jau švarūs gurkšnojome alų viešbutyje, vienas iš važiavusiųjų (tas, kur minėjau, važiavo Dakare) pasakė, kad ten buvo tiesiog baisu: labai status metro pločio akmeninis takas į kalną, iš šonų – po šimtą metrų žemyn, po to – toks pats nuo kalno. Ir taip kelias valandas…
Beje, gruntą turiu paminėti atskirai. Čia buvo viskas ir visaip, išskyrus smėlį bei durpes. Išdžiūvusi upė apvaliais akmenimis, išdžiūvusi upė aštriais akmenimis; brasta per apvalius akmenis, brasta per uolas; pakilimas per išdžiūvusį molį su vėžėmis, nusileidimas per šlapias uolas; serpantinai su smulkia skalda, laukai su moliu ir t.t. Atsakymas į mano repliką „Taigi čia keturpėsčias neįlipsi“ buvo: „Tai todėl mes ir važiuojame“. Buvome ten, kur vyko BMW G450X pasaulinė premjera su motokroso žvaigždėmis, ten, kur vyksta Ispanijos kalnų dviračių čempionatai ar treniruojasi Dakaro elitas…
Jei pirmąją dieną išvažiavome ir grįžome į bazę Fuengiroloje, tai sekančioms dviem dienoms buvo planas vienais kalnų takais pasiekti Benahavį, kitais – grįžti. Beje, labai gailiuosi, kad eilinį kartą nepasiruošiu panašioms išvykoms: jei kamera ir buvo, tai akumuliatorius – tik vienas, kaip ir laikiklis, kuris nulūžo įpusėjus pirmajai dienai. Dėl nuovargio. Iškart pasiteisinu ir dėl nuotraukų ar filmuotos medžiagos: apie kamerą prisimindavau tik sustojus arba važiuojant lygiu keliu, tad, deja, vaizdai šiuo atveju labai mažai papildys istoriją.
Nuovargis ir su manimi darė savo purviną darbą: antrą dieną man teko pripažinti, kad mano užpakalis yra stipresnis už kelius bei rankas, na o bent kažkiek važiuojantys supras, kad vis bandant rasti momentą, kad padėti sėdimąją ant balno, toli nenuvažiuosi… Po trečiosios dienos pietų, aš pareiškiau norą ne asfaltais aišku, bet lengvesniais keliais keliauti į bazę. Mano kolegai, iš pažiūros ramiam žmogui, kraujas virė ir jis nusprendė „lėkt su vyrais“, ko pasekoje, visai netoli namų, dėl prarastos koncentracijos jis ne juokais apsidaužė.
O prarasti koncentracijos negali, čia ne po Pabradės pelkes pabraidyt. Nepaisant, kad esi apsišarvavęs geriausiais šarvais (beje, visiškai be reikalo vežiausi savo motociklines apsaugas – čia galėjau gauti ne ką prastesnes), gali ir susidaužyti ne juokais, ir kokią alkūnę prasiskelti, ir nykštį išsinarinti (beje, „remontuojama“ lauko sąlygomis labai paprastai – trust me), o gal ir čiurną nusilaužti. O spygliuotų krūmų bjaurumas! Paskutinį centimetro ilgio akacijos spyglį iš sveikosios alkūnės išsitraukiau šiandien, savaitės po kelionės. Sakysit, visa tai – pavojinga? O jums yra tekę skristi iš Austrijos slidinėjimo sezono įkarštyje?
O tada mums pavogė motociklą. Bet tai jau kita istorija.
KAIP Į TAI REAGUOJA APLINKINIAI
Važinėti Ispanijoje kalnuose legalu. Visi motociklai – registruoti. Įvykus nelaimei, atvyksta greitoji (pvz. pagal nusiūstą jiems Google Maps nuorodą) bei policija. Draudimas galioja. Lietuviai nepatikės. Visi sutinkami takuose: einantys, važiuojantys dviračiu, kopiantys – sveikinasi, šypsosi ir duoda kelią. Vienas vyras labai atsiprašinėjo, kad jo keturi šunyčiai nepririšti ir mes buvome priversti sustoti. Man skip’inus vieną aštrią kilpą ir belaukiant draugų prigulus, prie manęs iš kažkur pribėgo šeimyna su klausimais, ar man viskas gerai. Važiavome pro Enrike Iglesias, Chose Iglesias ir Briuso Viliso valdas; ne, jie neprieštarauja, kad burgztumėm pro jų vilas. Ir visada sveikinasi, eidami pasivaikščioti tais pačiais takais, kur mes lėkėme motociklais. Kažkaip atrodo normalu, bet štai imi ir prisimeni atbėgantį tautietį su kastuvu ar net šautuvu…
ŽINIA
Pirmoji žinia – pažįstantiems mane, o gal tiesiog skaitantiems čia, bet dar neatsisėdusiems ant motociklo. Pabandykite. Tai geriausia žmonijos ever sugalvota transporto priemonė. Plačiau apie tai – kiek vėliau.
Antroji – subtilesnė, skirta daugiau sau. Supanti aplinka turi savybę užliūliuoti, apsvaiginti, suniveliuoti visas „spygliuotas“ mintis ar pasvajojimus. O čia ir pamiršti, kad jei nori atrasti kažką naujo ar kitokio, kelias ten taip pat turi būti kitoks, nei tas, kurį renkasi dauguma.
Čia aš ir apie tai, kad truputį atitrūkus iš „savo smėlio dėžės“, supranti, kad egzistuoja skirtingi supratimo, ok, šioje istorijoje – važiavimo lygiai ir yra vietos, kur galima rimtai pasipraktikuoti. Ir yra kas pamokytų. Manau, kad kai kas išgirdo ir daugiau.
TAD – KODĖL MOTOCIKLAI
Mes per daug sureikšminame kai kuriuos dalykus, dažniausiai priskirdami jiems kažkokias mistines galias. Taip, taip yra paprasčiau suvokti daugelį dalykų, nesigilinant į jų paskirtį ar kilmę ir tai yra žmoniška (susiejai su veiksmu/pojūčiu/reikšme, jei ko pritrūko – „aplipdei“ mistiškomis galiomis ar savybėmis ir štai, jau turi dalyką, apie kurį išmanai) ir pateisinama dėl didelio tempo bei nežmoniškos informacijos lavinos. Visgi, aš noriu, kad rastumėte laiko pagalvoti apie motociklo praktišką naudą. Nes tai žiauriai geras dalykas.
Kaip galite gauti iš gyvenimo daugiau? Vienas iš būdų – daryti viską greičiau (šitą bandau paaiškinti savo paaugliui sūnui, bet šis protestuodamas, iškart po mano raginimų bet kokį veiksmą perjungia į „vėžlio režimą“). Mylit kalnus? Varot trekint takais? Ir kiek per dieną nueinat? 20 kilometrų? O jei užsikrautumėte įspūdžių ir vaizdų nuo 150 km? Su visais ir ten, ir ten esančiais „reikalais“: fiziniu nuovargiu, nuotykiu, rizika ir be abejo – patikima kompanija. Ir greičiu, po velnių, jei jūs taip pat negalite be to gyventi!
Tik motociklas, savo tobulo valdymo dėka priverčia jus atsiduoti tam, vieninteliam – jo valdymo procesui, stebėti aplinką ir nuraminti savo mintis. Viskas. Jokių skambučių*, FB tikrinimų ar svarstymų, ką valgysi vakarienei. Nes TAI gali būti pavojinga jūsų sveikatai. Ne motociklas, o nesugebėjimas suvaldyti savo išblaškyto dėmesio. Vyriškas saviugdos metodas, huh? Pradžioje man grįžimas iš darbo namo visiškai išvalydavo galvą, vėliau radau greitį, dar vėliau – galimybę pasivaržyti, paskutiniu metu – priežastį pamatyti nuostabią gamtą bei argumentuotą norą pataisyti savo fizinį stovį. Ir tai nebūtinai turi tikti jums – motociklas yra pats asmeniškiausias daiktas, kurį tikrai rasite kaip pritaikyti savo poreikiams. Tik raskit laiko pabūti su savimi ir pasvarstyti, koks galėtų būti jūsų meditacijos ant dviejų ratų būdas. Jei pritrūks fantazijos – ateikit pas mane, aš išvardysiu jums daugiau, kažkuris tikrai „užkabins“.
Ne, aš ne dabar ir ne prieš penkis metus atradau motociklą – esu zajadlas motociklistas daug metų, o ir, drįsčiau teigti, esu turėjęs daugiau motociklų, nei daugelis jūsų, mano ratuotieji draugai. O per šią kelionę supratau, kad vis dar degu šia aistra ir tai, ko gero, nepraeis.
KAS TOLIAU
Afrika, Marokas, Atlaso kalnai, smėlis, kopos, kopos, kopos… Iki 500 m aukščio! Anot mano bičiulio Manolo, tai yra geriausia, ką galima veikti mūvint kelnes…
Varom kartu?
* – Taip, nepaisant savo kritiško požiūrio į šią įrangą, aš turiu “laisvas rankas” savo šalmui. Tiesa, ją naudoju tik važiuojant savo kelioniniu motociklu pokalbiams su žmona. Dažniausiai apkalbėti kartu (šalia) važiuojantiems (turėkite omenyje). Mano požiūrio teisingumą geriausiai patvirtino neseniausiai įvykusi pamokanti istorija: pirmąją savaitę legaliai gatvėje motociklu važiuojantis bičiulis išsireikalavo, kad jam parduotumėm “laisvų rankų” įrangą, argumentuodamas, kad jei jis darbo metu neatsilieps į boso skambutį tris kartus, tai gaus ieškotis naujo darbo. Aš sakiau, kad neturėdamas galimybės važinėti darbo metu motociklu, tegu to ir nedaro, bet… Jis vėl atsiliepia bosui į skambučius ir visai neseniai pradėjo vaikščioti be ramentų.
Vilnius, 2015/10/25
